Tekstas parašytas 2017m. sausio 2d. (mirus poetui V.Bložei). Vėliau teksto ištraukos išspausdintos "Literatūroje ir mene"
Kada jei ne dabar? Išdrįstu.
Vytautui. Ir Nijolei. Jau po jų mirties.
Nežinau ar didžiausia, bet pamoka.
Tai buvo paauglystė - metų man 14,15. Tai buvo Druskininkai. Ten gimiau ir augau.
Formavausi. Klausiau Nirvaną ( čia tokia muzikos grupė). Svarbu buvo suplyšę(specialiai) džinsai, gitara (kaip įvaizdis, kaip ID, kaip išraiškos įrankis) ir t.t Žodžiu, nieko ypatinga - tik paauglystė.
Į Druskininkus, kaip į kurortą ir tada atvažiuodavo poilsiautojų. Visokių iš visur: lietuvių, lenkų, rusų, žydų ir t. t.
Vietiniai jais nelabai domėjosi, bet būdavo kasmet atvažiuodavo trumpam, kitokie "poilsiautojai". Jie neieškodavo čia purvo vonių ar masažų. Neatrodė, kad jie išvis labai rūpintųsi savo kūno sveikata, jie būdavo kitokie. Jų, matyt, niekad nepamiršiu. Jie - poetai.
Druskininkuose vykdavo PDR. (Poetinis Druskininkų ruduo) Suvažiuodavo poetai. Visokie iš visur. Su savo tekstais, ritualais, apeigom. Lyg kokie hipiai (buvau jau apie tokius girdėjęs),ar piratai.
Eidavau pasižiūrėt poetų. Kaip vietinis. Traukdavo. Stipriai. Kaip į cirką. Žiūrėdavau ir negalėdavau patikėti, kad tokių būna: tokie apaugę ir barzdoti (anksčiau tokių aplink daug nepamatysi), tiek skaito, tiek rašo, tiek geria, tiek rūko, tiek ir taip juokauja, vėl tiek geria, tiek moteris apkabina, o moterys irgi visai kitokios, tokios neįprastos, paslaptingos, kurias slapčia stebėdavai, bet žvilgsnio vengdavai. Visi sėdėdavo ten per naktis, skaitydavo žodžius. "Širdelėj" gerdavo, eidavo prie Nemuno, gulinėdavo ir žiūrėdavo į pušis. Mūsų pušis. Žodžiu, žiūrėdavau į juos kaip į ateivius iš kažkur anapus. Tokie tada jie man atrodė. Tokių tarp mūsų vietinių nebuvo.
Gal dėl to, kad aš ir pats tada slapčia žodžius (neva) rašydavau. Taip svarbu buvo žodį su žodžiu sudėt. Kažkas tame viliojo. O jie(poetai) pernakt skaitydavo. Savo tekstus. Ir garsiai( aš savųjų žodžių tuomet garsiai niekaip neišdrįsdavau). Premijas vieni kitiems dalijo. Ten ir Beną Šarką pirma kartą pamačiau "su dalgiais". Nupjovė jis mano suvokimą. Atsimenu kaip klausiau viduje savęs karštai stebėdamasis:"Kodėl man niekas nesakė/nepasakojo/nemokė, kad ir taip įmanoma? Kad galima ir taip? Kas jis? Ir vardas toks - Benas. Šarka." Neįprastas. Neeilinis. Priskyriau jį irgi prie poetų. Intuityviai. Daug ką tada dariau intuityviai.
Būdavo tenai ir tie kiti poetai, kurių vardus vėliau įsidėmėjau.
Tiesa, ir mano Tėvas, eidavo į PDR. Jis medikas, bet visada prijautė poetams( net savo poezijos knygą yra išleidęs( čia atskira tema)). Žinoma, stengdavausi jo nesusitikt. Juk paauglystė. Nesinori eit poezijos klausyt "su tėčiu". Formavausi.
Jei pas S.Šaltenį sakydavo "cirkas atvažiavo", tai pas mane "poetai atvažiavo". Ir kulniuodavau po kojom "lapams lūžtant" jų prisižiūrėt, prisiklausyt, patirti. Kad visiems metams užtketų. Žiūrejau į juos kaip iš kito pasaulio. Nes tarp vietinių tokių nebuvo. Vietiniai taip nesielgdavo.
Tiesa, gal ...
Mano tėtis ir tada jau turėjo sodą. Leisdavau ten dienas, kartais ten dainas/ žodžius rašinėdavau.
Ir tom vasarom (kai man 14,15) sode, labai dažnai lankydavo mus tokie du žmonės. Vyras ir moteris (žmona). Jie buvo savi, vietiniai (tada man taip atrodė). Truputį keisti. Tėtis sakė, kad jie abu poetai. Vardai jų buvo - Vytautas ir Nijolė. Abu nešiojo akinius.
Tėtis jiems net sode kelias lysves daržo buvo "atidavęs". Nijolė ten sodino ir augino sau ir mums : salotų, ridikėlių, morkų, krapų. Taip paprastai. Taip kaip visi.
Jie buvo ramūs, paprasti. Išsiskyrė iš vietinių suaugusių tik tuo, kad neklausinėdavo - "kaip mokykloj sekas? ". Nijolė labai skaniai gamino visokius neįprastus (dzūkams) patiekalus. Sakė, čia tokie "indiški". Tiesa, abu jie priminė indėnus. Ji - tokia nuolanki, darbšti, akių ir šypsenos šviesa neįtikėtina. Jis - mąslus, stambus, daug tylėdavo, kartais juostelę ant galvos nešiojo, dar nešiodavo medžiaginiame maišelyje ant rankos karoliukus, murmėdavo kažką, gulėdavo ant suolo, plaukiodavo ežere (kaip niekas kitas- atrodė kad vanduo jį kažkaip ypatingai į viršų kelia, dar nieko nemačiau taip plaukiojant ir gulint ant vandens). Žodžiu, jogas arba indėnas.
Indėnai mane ir tada žavėjo, o tėtis sakė - " jie poetai". Juos stipriai vertino. Jais džiaugės. "Mūsų sode, poetai". O man taip neatrodė. Neatrodė jie kaip "tie poetai", "tie tikri". Kai esi paauglys sunku vertinti ir džiaugtis tuo, kuo tavo tėvas džiaugias. Taip noris/reikia prieštaraut. Nes "tikri poetai" būdavo kai į mūsų miestelį atvažiuodavo PDR.
O Vytautas ir Nijolė buvo tokie "vietiniai". Gal kiek nekasdieniški, bet gyveno Druskininkuose, Liškiavos gatvėje, prie vaikų darželio (tas pats į kurį ir aš ėjau). Namas - įprastas penkiaaukštis, raudonų plytų. Butas, rodos, penktame aukšte, kampinė laiptinė. Esu pas juos buvęs. Ne kartą. Eidavau su siuntinukais. Nunešdavau jiems obuolių ar dar ko. Kai Tėvas liepdavo. Nepatogu būdavo kažko. Bet Nijolė visada su manim šiltai, šviesiai ir dar įdėdavo savo kulinarijos stebuklų- "indiški" troškiniai, paplotėliai, jogurtas (naminis, stiklainyje). "Jogurtas" tada irgi skambėjo egzotiškai. Nes tuomet būdavo - pienas ar kefyras, dar pasukos, bet jogurtas... tik pas Nijolę su Vytautu.
Turiu prisipažint. Kai vasarom sode lydavo ir būdavom ten su Vytautu ir Nijole, sėdėdavom po stogeliu (jei šalta, eidavom į namą) ir ... bendraudavom. Apie viską. Paauglystėje nėra lengva bendrauti, bet su jais sunku nebuvo. Jie kažkaip mokėdavo klausytis. Atrodė, kad girdėdavo tai ką sakai. Kai esi paauglys, neatrodo, kad daug kas tave girdi. Dar juokdavomės, prisimenu Vytauto šypseną- daug dantų. Neprisimenu ką jie sakydavo, tik prisimenu kaip jie būdavo - taip paprastai, ramiai, nuolankiai ir kažkaip pakylėtai. Kas dabar atrodo neįtikėtina, kad esu net jiems grojęs(su gitara) savo tekstus. Ką sakė neprisimenu. Tik šypsojosi. Prisimenu, kad išdrįsau. O jie vis drąsino mane, kad jiems dar pagročiau. Taip svarbu tada buvo, tie padrąsinimai. Formavausi.
Jie buvo pora (supratau, kad vyras ir žmona) - nors pavardės abiejų buvo skirtingos. Ji - Miliauskaitė. Jis - Bložė.
Tos vasaros praėjo. Matėmės su jai mažiau. Jie išsikraustė prie Liškiavos (čia jau nebe gatvės pavadinimas, čia kaimelis) Formavausi sau toliau ir jų nebemačiau.
Išvažiavau studijuoti, pradėjau skaitinėti daugiau. Kultūra domėtis. Ką čia ir kalbėti, kai suvokiau kokius ir kiek tekstų/žodžių yra sudėję Nijolė ir Vytautas. Tos knygos, publikacijos ir straipsniai, įvertinimai, nacionalinės kultūros premijos, kaip apie juos kalbėjo, juos vertino kiti mano sutikti poetai ( išdrįsau su keliais vėliau susipažint). Suvokiau, kad tėvas buvo teisus (ir vėl). Vytautas ir Nijolė - jie tikrai buvo poetai, tik man dar to nebuvo duota pamatyt. Mačiau juos kaip du "tiesiog žmones". Nei kokios ten labai pagarbos, ar atsargumo. Atrodė, kad jie labiau manim džiaugdavosi, mane ( su mano tom paauglystės rašliavom) dar drąsino, domėjosi, patardavo.
Tad pamoka. Kaip ją išmokt? Pamatyti, suprasti, sugerti, neprabėgti to ką turi, ką gyvenimas duoda čia ir dabar. Kad po "pauglystės" neatsibustum ir nesusivoktum, kad tie "dideli" žmonės kalbėjo, džiaugėsi, maudėsi, valgė su manim iš vienos lėkštės ir nuo to pačio medžio. Suteikė man tokią garbę, o aš net eilėraščio jųjų nei vieno tuomet nebuvau perskaitęs. Nes jie ČIA ir tokie kasdieniai, o "tikri poetai" TEN ( PDR ir knygose).
Ir tariu "Amžiną jums atilsį" pradžioj Nijolei, dabar ir Vytautui. Ir niekaip negaliu patikėt. Dabar jie (Vytautas ir Nijolė) man kaip Yoko ir John, Salvador ir Gala, kaip M.K.Č ir Sofija. Kažkokie amžini. O aš kaip tas graužtukas( nuo tėvo obels obuolio) Vytauto rankose užsilikęs, ties kuriuo jis taip ramiai ir neskubant medituoja. Klauso. Stebi. Drąsina. Dėlioja mintyse eilutę prie eilutės gulėdamas mūsų sode ant suoliuko, kol Nijolė sau ramiai, su šypsena vis ravi. (Matyt, taip pat dėliodama žodžius.) Ir kaip tai buvo galima pražiopsot? Formuotis man dar ir formuotis.
Amžiną Jums atilsį, Vytautai ir Nijole.
P.s. Tiesa, esu keliavęs. Mačiau daug namų ant kurių kabėdavo lentelės - "Šiame name gyveno ...". Tai va, jei kam būtų įdomu pagaminti, pafinansuoti ir užkabinti lentelę "Šiame name gyveno poetai Vytautas Bložė ir Nijolė Miliauskaitė" . Žinau tą namą Druskininkuose. Raudonų plytų. Penkiaaukštis (rodos). Namas kaip visi namai, mažam miestely. Žodžiu, galiu parodyt.
Namo nuotrauka iš google maps, tik medžiai viską užstoja.
